Lietuvių vestuvės

Santuokos sudarymo apeigos. Iki XX a. Pradžios buvo 3 chronologiškai skirtingi lietuvių vestuvinių apeigų ciklai – piršlybos, vestuvės ir atgrąžtai.
Įvedus krikščionybę, dar keletą šimtmečių kartu egzistavo liaudies ir bažnytinės santuokos forma; dėl bažnytinės ir valstybės valdžios spaudimo nugalėjo bažnytinės jungtuvės. Dėl to, kai kurios vestuvių apeigos susidvejino (atsisveikinimas su tėvais prieš jungtuves ir išvežant į marčias, jaunųjų pasitikimas nuotakos ir jaunikio namuose), pasikeitė sutuoktuvių laikas, vienur jos vykdavo sekmadienį, kitur – antradienį.
Piršlybos vykdavo paprastai vėlyvą rudenį ar žiemą. Seniausios piršlybos prasidėdavo jaunosios tėvų atsiklausimu ar jie sutiktų leisti dukterį už peršamo jaunikio. Pirmasis piršlio ir jaunikio atvykimas buvo pažintuvės, antrasis – piršlės (būdavo suderinama dalis), trečias – sužadėtuvės (šalys galutinai susitardavo dėl vedybų, jaunieji susikeisdavo žiedais). Piršlybų apeigos : piršlį apdovanodavo rankšluosčiais, drobės stuomeniu, juostomis, buvo geriama atvežta piršlio degtinė.
Sužadėtuvės viena iš vestuvių parengiamosios dalies apeigų. Per sužadėtuves buvo susitariama tuoktis. XIX a. visoje Lietuvoje jos vykdavo merginos namuose piršlybų pabaigoje. Dalyvaudavo tėvai, šeiminiškiai, kvietiniai svečiai; sužadėtiniai pasikeisdavo dovanomis, pasibučiuodavo, pasikeisdavo žiedais (per senesnes apeigas – rūtų vainikais); nuo tada jie būdavo pradedami vadinti jaunuoju ir nuotaka.
Svečius į vestuves kvietė kvieslys. Vestuvių šventė prasidėdavo mergvakariu, pintuvėmis. Dar XIX a. pab. jaunasis su savo pulku (piršliu, pabroliais, svočia) į nuotakos namus, turėjo įsiprašyti tvarkdario (maršalkos) ar piršlio sakoma oracija. Piršlys atvažiavęs su jaunikiu į jaunosios namus, oracijoje pasakodavo tariamus nuotykius, patirtus kelionėje pas jaunąją, išgirdavo jaunikio išvaizdą, būdą, turtus. Kvieslys oracijoje iškilmingai pasisveikindavo, pasakydavo, kas esąs, kieno siųstas atvykęs, ir prašydavo nustatytą dieną atvykti į vestuves , kurioje išvardijama ko pageidaujama gauti per vaišes sau ir žirgams.

Daug apeigų buvo sutuoktuvių dienos rytą:

nuotaka buvo pamergių ir svočios šukuojama, rengiama vestuviniais drabužiais, slepiama ir piršlio ar vyresniojo pabrolio suieškoma, savo brolių ar pamergių atvedama už stalo. Jaunikio vyresnysis pabrolys, sakydamas oraciją, paduodavo jaunikio atvežtą rūtų vainiką, pats jaunikis buvo perrengiamas nuotakos pasiūtais marškiniais, piršlys su svočia, pabroliai su pamergėmis keisdavosi dovanomis, jaunajam buvo iškilmingai įteikiami suderėti dalies pinigai. Dukterį tėvas iškilmingai atiduodavo jaunikiui, įteikdamas jam rūtų šakelę – ženklą, kokia rykštele šis galįs žmoną prireikus bausti. Iš kiemo jaunoji išvažiuodavo vežime stačia, barstydama rūtas – taip linkėdama ir draugėms greičiau ištekėti. Po sutuoktuvių grįžtantiems jauniesiems ir jų pulkui, pakeliui ir prie namų buvo statomi garbės vartai, namuose juos pasitikdavo nuotakos tėvai su duona ir druska, vandeniu ir ugnimi. Piršlys su pabroliais turėdavo lauktuvėms išpirkti persirengėlių (dažniausiai pašaliečių) užsėstą jaunųjų suolą, rytų ir pietų Lietuvoje – ties vaišių stalu parinktą „sodą“. Nuotaką išleidžiant į vyro namus, buvo inscenizuojamos marčios pirkimas – dovanų varžybos tarp nuotakos ir jaunikio šalių. Jaunąją pas vyrą išlydėdavo, be jaunojo pulko, jos pamergės, pabroliai ir svočia, vadinami pasekėjai; kraitvežiai išveždavo jaunosios kraitį. Kad atsiskyrusiai jaunajai kelyje nepakenktų blogosios dvasios ji važiuodavo susisukusi į skarą, o XVII a. tam tyčia parengtame dengtame vežime, vadinamu palagu, kuris paskui būdavo sulaužomas.
Vyro tėvų (šešuro ir anytos) pasitikta su duonos rieke, žiupsneliu druskos ir vandens stikline, marti juos apsupdavo drobės stuomenimis, stuomeniu užtiesdavo ant stalo padėtą duonos kepalą. Jaunieji būdavo iškilmingai guldomi svirne ar kamaroje, o rytą keliami su muzika. Prikėlus jaunuosius jaunoji buvo martuojama (gaubtuvės) . Nemaža keltuvių ryto apeigų siejosi su jaunosios įvedimu į vyro namų bendruomenę, vaisingo šeimos gyvenimo linkėjimais bei jos įsiteikimu vyro giminėms ir namų dvasioms. Žemaitijoje, Užnemunėje vestuvės baigdavosi humoristinėmis piršlio korimo apeigomis, kitur – svečių „išvarymu“ pašaipiomis dainomis. Po keltuvių, pasodinus nuotaką ant duonkubilio, buvo nukerpamos (senovėje) arba išpinamos (nuo XIX a.vid.) jos kasos, o vainikas pakeičiamas nuometu, muturu, vėlesniais dešimtmečiais skarele. Gaubtuvių apeigos reiškė, kad mergina tapo ištekėjusia moterimi.
Po savaitės būdavo atgrąžtai, jaunieji aplankydavo jaunosios tėvus, paviešėdavo, išvažiuodami išsivarydavo tėvų skirtosios dalies gyvulius. XIX – XX a. pr. Lietuvoje ryškiau išsiskyrė žemaičių, dzūkų ir aukštaičių rytiečių apeigų variantai.
Socializmo laikotarpiu Lietuvių vestuviniai papročiai įgijo naujų bruožų, susidarė civilinės iškilmingų sutuoktuvių apeigos , jose naudojama kai kurios liaudies vestuvių apeigos ir atributika.